Pastoriaus Džeko Raselo terjeras

Istorija ir pirmasis veislės klubas

Daugiau kaip prieš 150 metų buvo išvesta ši veislė ir tik visai neseniai ji įgavo visuotinį pripažinimą. Nežiūrint į tai, kad oficialieji kinologai ilgą laiką į šiuos atkaklius darbinius terjerus žiūrėjo atsainiai ir net su pašaipa, jie ne tik išlaikė įvairią kritiką, bet tampa vis populiaresni visame pasaulyje kaip linksmi ir aktyvūs kompanionai.

Dar visai neseniai užsienyje bet kurie nedideli balti šuneliai dėmėtu snukučiu, trikampėmis kabančiomis ausimis ir kirpta uodega galėjo būti vadinami Džeko Raselo terjerais. Paprastai šie kompaktiškų proporcijų terjeriukai sukiojosi Anglijos fermose: gaudė žiurkes arklidėse, lydėjo medžiotojus. John Russell'as, dar vadintas Jack'u - XIX a. Anglijoje, Devonšyre gyvenęs pastorius, garsėjo kaip puikus raitelis bei aistringas medžiotojas. Mokydamasis Oksforde jis iš pienininko įsigijo savo pirmąjį terjerą Trump – baltą šiurkščiaplaukę kalę rudomis dėmėmis prie galvos ir uodegos pagrindo. Ją laikė šuns idealu. Trump buvo liekna, proporcingai sudėta, nedidele lanksčia krūtine, lapės ūgio. Būtent jos dėka viskas ir prasidėjo!

Pastorius Russel’as kryžmino įvairius terjerus – norėjo išvesti stabilaus charakterio, drąsų, ryžtingą, kompaktiškų proporcijų šunį, galintį landžioti po urvus ir išvaryti ar ištempti žvėrį, kuris turi pakankamai ilgas kojas, kad galėtų sekti paskui raitus medžiotojus. Jis veisė darbinius terjerus urvinei medžioklei ir neteikė ypatingo dėmesio išvaizdai. Tolesnei selekcijai Russel’as pasirinkdavo grakščius, tinkamo ūgio, baltus, šiurkščiaplaukius šunis, V formos kabančiomis ausimis. Tuomet visus baltus terjerus su dėmėmis galvos ir pasturgalio srityje vadino „Foxing terriers“ (terjerai lapių medžioklei). 1873 m. įsikūrus Anglijos kinologų klubui (Kennel Club), buvo pripažinta foksterjerų veislė. Vienu klubo steigėjų ir foksterjerų standarto sudarytoju bei veislės teisėju laikomas ir pats Jack'as Russell'as. Savo augintinių parodose jis nerodė, nes veisė tuomet nepopuliarius šiurkščiaplaukius terjerus, o parodose foksterjerų veislėje triumfavo lygiaplaukiai šunys. Taigi veislė, dabar žinoma Parson Jack Russell terrier vardu, iki 1900 m. buvo ne kas kita, kaip senojo tipo foksterjeras. XIX a. pabaigoje dabar dviem vardais vadinamos veislės sudarė vieną. Šiai dienai Džeko Raselo terjerai unikalūs jau vien tuo, kad per 150 metų beveik nepakito. Pirminę jų išvaizdą, charakterį bei darbines savybes siekiama išlaikyti ir dabar.

Medžiotojai labai vertino iš Jack'o Russell'o veislyno įsigytus šuniukus bei jų palikuonis, mat šie pasižymėjo puikiomis darbinėmis savybėmis bei buvo puikūs, draugiški kompanjonai. Kurį laiką jie buvo vadinti tiesiog „working terriers“. Šunelių vados ir toliau dažniausiai nebūdavo registruojamos Anglijos kinologų klube. Taip elgtasi sąmoningai - šiurkščiaplaukiai terjerai ir grynai darbiniai šunys parodose nebuvo populiarūs, o Dž. Raselas veisė būtent tokius šunis. Bet duomenys apie kergimus, vadas, ūgį, kailio kokybę buvo kruopščiai registruojami, o po pastoriaus mirties 1880 metais šunelius imta vadinti Džeko Raselo terjerais, taip pabrėžiant jų kilmę iš darbinių šunų. Šioje vietoje šie darbiniai terjerai natūraliai atsiskyrė nuo kraujo brolių foksterjerų ir taip susiformavo dvi atskiros veislės. Be to, veislininkai subūrė grupę entuziastų, vengusių tarptautinio kinologų pripažinimo. 1972 m. įsteigtas nepriklausantis jokiai kinologinei organizacijai „Jack Russell Terrier Club of Great Britain (JRTCGB)”. Klubo šūkis: „Užtarti, apsaugoti ir dirbti!”. Entuziastų nuomone, parodos gadina veisles, nes pagrindinis dėmesys skiriamas tik efektingam eksterjerui, kurio šie terjerai neturi. Be to, PJRT šuneliai buvo be galo skirtingi savo išvaizda, spalvingumu, įvairaus kailio ir eksterjero tipais bei dydžiais. Oficialiosios kinologijos pripažinimas reikštų, kad veislę reikia įspausti į siauresnius rėmus, labiau vienodinti šunelių tipą. O būtent to ir nebuvo norima daryti. JRTCGB ypatingas dėmesys buvo skirtas šunų sveikatai. Klube yra registruojami tik suaugę šunys, atitinkantys veislės standartą ir nepaveldėję genetinių susirgimų, o kilmės dokumentuose apie šunelių tėvus ir protėvius išsamiai surašyta visa svarbi informacija. Kadangi panašaus registro nėra niekur, klubo valdyba nepritaria šių terjerų registravimui kitų kinologinių organizacijų kilmės knygose (kuriose paprastai registruojami 6 sav. sulaukę šuniukai). Entuziastai labai saugo veislės ir autentiškumą. Vienas jų pricipų – „Jei veislę kiti sugebėjo išsaugoti iki šių dienų beveik nepakitusią, kodėl argi mes turim teisę kažką keisti ir išradinėti naujai?“ JRTCGB nesivadovaujama kriterijais: „mada”, „naujas tipas” ar juo labiau „filmų herojus“ kurių besivaikant atrenkami labiau dekoratyvūs ar tik paklausūs šunys, o veislė nutolsta nuo pradinio standarto (kaip atsitiko su foksterjerais), čia nesistengiama veislės tipo įbrukti į siaurus rėmus. Pastoriaus Džeko Raselo terjerai išliko tokie pat, kokie buvo prieš 150 metų „nepopuliarumo“ dėka. Juos ilgą laiką augino tikrieji veislės entuziastai ir medžiotojai, nesivaikę titulų ar trumpalaikės šlovės, bet siekę perduoti tolesnėms kartoms veislės „krikštatėvio“ puoselėtas šunų vertybes. Su šiuo klubu siejami žinomiausi veisėjai, padarę didžiausią indėlį į veislės gerinimą ir išlaikymą.

Didžiausias JRTCGB klubo filialas pasaulyje yra Jack Russell terrier Club of America (JRTCA), taip pat veikia filialai Kanadoje, Vokietijoje, Suomijoje. Visi jie veikia kaip atskiros alternatyvios kinologinės organizacijos, nepripažįsta kitų klubų registrų sistemos, bet nepaisant to, jame registruota daugiausia Pastoriaus Džeko Raselo terjerų pasaulyje ir iš ten kilę nemažai žymų pėdsaką istorijoje palikusių šunų.

Oficialus pripažinimas

Žmones stebina tai, kad šie šunys tokie skirtingi – ir ūgiu, ir proporcijomis, ir kailio tipais, ir spalvingumu. Todėl galima teigti, kad Pastoriaus Džeko Raselo terjerai - tai greičiau net ne veislė, o visa terjerų grupė. Oficialiai šie terjerai buvo skirstomi į dvi grupes pagal ūgį – 24-31 cm (class under 12“ - pripažino tik JRTCGB ir JRTCA) ir 31-38 cm (class over 12“ pripažino JRTCGB, JRTCA, FCI, AKC, UKC). Pagal originalią kilmę, abiejų ūgių grupių šunys privalėjo būti artimų kvadratui proporcijų.

Pagal kailio tipą yra lygiaplaukiai (smooth), šiurkščiaplaukiai (rough) ir dažniausiai sutinkami „laužto“ plauko (broken), kuris laikytinas tarpiniu tarp pirmų tipų. Labiausiai pageidautinas - šiurkštus, neilgas kailis, kuris apsaugo šunį nuo aplinkos poveikio ir pats „išsivalo“. Būdingas baltas kailis, o pageidautina dėmių lokalizacija - ant galvos ir prie uodegos pagrindo. Dėmės gali būti įvairių atspalvių rudos, trispalvės ar juodos. Balti šunys buvo labiau pageidaujami todėl, kad medžioklėje jie aiškiai skirtųsi nuo žvėrių ar kartu medžiojančių skalikų. Vėliau paplito ir labiau dėmėtų, bet idealiais laikomi kuo baltesni šunys, turintis gerą pigmentaciją.

Kodėl tiek daug tipų? Vėlgi dėl jų universalumo - vieni terjerai medžiojo pelkėtose vietose, kur būtinas poilgis šiurkštus kailis, apsaugantis nuo šalčio, prie kurio nelimpa drėgmė ir purvas, o lygiaplaukiai šunys buvo populiaresni šiltesnio klimato vietovėse. Olose reikėjo stambesnių, ištvermingų šunų, kad išvytų žvėrį ar ištemptų žvėrį, prireikus – bėgtų paskui jį pėdomis, o siauruose urvuose dirbo smulkūs, lankstūs, maža krūtine, sugebantis įlįsti į atokiausius kampelius terjerai.

Nepaisant JRTCGB klubo prieštaravimo, apie 1990 m. grupė veisėjų atsiskyrė ir kreipėsi į Kinologų klubą bei Tarptautinę kinologų federaciją (FCI) prašydami pripažinti Jack Russell terjerų veislę ir leisti šunis registruoti ir jų sistemoje. Netrukus prašymas buvo patenkintas, įrašant veislę į III FCI grupę, standartu Nr.339, o veislei suteiktas Parson Jack Russell Terrier vardas. Iki 2003 m. vieningo veislės pavadinimo nebuvo – skirtingos kinologų organizacijos jį vadino savaip nuimdamos tai vieną, tai kitą žodį iš ilgojo pavadinimo, o standartą koreguoja iki šiol. Šiaip ar taip, naujasis standartas buvo rašytas remiantis JRTCGB Jack Russell terrier veislės standartu, tik sumažintas ūgių intervalas bei siauriau apibrėžtas pageidaujamas eksterjeras. Kaip ir originaliajame klube, taip visuose naujuose, šuneliai turėjo būti ilgakojai. Vėliau FCI sutrumpina pavadinima iki Parson Russell terrier. Šiuo metu proporcingo kūno terjerai (ūgis - 30-39 cm) „perkrikštijami“ į Parson Russell terriers (Pastoriaus Raselo terjerai), nors daug kur šį tipą, ypač senuose ar interneto informaciniuose šaltiniuose, rasite originaliuoju Jack Russell terrier vardu.

JRT ir PRT – kame skirtumas?

Kai kurie veisėjai po Russell‘o mirties toliau bandė tobulint veislę, siekdami sustiprinti ar susilpninti kai kurias savybes. Džeko Raselo terjerus poravo su tuo metu populiariais Silihemo, Vakarų Škotijos baltaisiais, Kerno terjerais, Valų korgiais pembrukais. Deja, dauguma šių eksperimentų nepasiteisino. Silpnėjo tokių šunų medžioklinis instinktas, blogėjo kailio kokybė, bei gimdavo vis daugiau ištempto formato, trumpakojų „džekų“. Labai dažnai net ir nemaišant veislių trumpakojai šuneliai gimdavo ir žemesnėje ūgių grupėje – daugelis veisėjų žino, kad išveist mažą, bet proporcingą šunį yra gana sunku. Tokie šuneliai parodose likdavo paskutinėse vietose ir dažniausiai „trumpukus“ tiesiog brokuodavo – pripažindavo nebetinkamus tolesniam veisimui... Šie šuniukai, kad ir neatitiko standarto, tačiau dėl puikaus charakterio ir nedidelio ūgio mielai buvo laikomi namuose kaip kompanjonai arba fermose kaip graužikų naikintojai. Todėl jų veisimas nesustojo, nors ir nebuvo oficialus. Ši tendencija buvo ypač ryški JAV, Airijoje ir Olandijoje.

Vėliau trumpakojai šuneliai tapo ypač madingi, kai nusifilmavo keliuose Holivudo vaidybiniuose filmuose. Po filmo “The Mask” prasidėjo masinis JRT pirkimo bumas. Deja, filmo herojus Mailo veisline prasme tikrai nebuvo etaloninis JRT atstovas, bet visi pageidavo šunelių, panašių į jį... Tai labai pakenkė veislei, nes nesąžiningi veisėjai ir šunelių perpardavinėtojai greit užuodė lengvus pinigus. Jie specialiai veisdavo brokuotus šuniukus, neretai tam naudodavo mišrūnus tik panašius į veislinius JRT ar net kergdavo su kitų, trumpakojų veislių šunimis, todėl įsigijus tokį šunelį buvo galima tikėtis visko... Jack Russell terrier vardas tampa bendrinis, nes juo vadinama dar platesnė terjerų ir net mišrunų grupė, šuneliai užaugdavo patys įvairiausi, su nenusakomo tipo charakteriais ir išvaizda – jiems uztekdavo būti tiesiog baltai-dėmetais ir nedidelio ūgio... Simpatiškos išvaizdos šuneliai buvo graibstomi, mažai kas domėjosi jų kilme, charakteriu ir prigimtimi, kuri ne vienam „žaliam“ šeimininkui pasirodė nepriimtina... Todėl daugybė šių Raseliukų atsidūrė prieglaudose... Šiaip ar taip, „brokuotų“ JRT skaičius užaugo tiek, kad tokių trumpakojų terjeriukų šeimininkai ir veisėjai pradėjo jungtis į klubus ir asocijacijas, ieškotis sau atskiro pavadinimo, bei rimčiau žiūrėti į tolesnę veislės raidą, o ne kergti bet ką su bet kuo bent kiek panašiu į JRT. Su laiku trumpakojų JRT veisėjai pradėjo prie bendrinio veislės pavadinimo lipdyti „Shorty“, „Irish“, „English“ ir pan. vardus ir siekti visuotino pripažinimo. Australijoje trumpakojų Džeko Raselo terjerų veisimas vyko kitaip. Pirmieji ten patekę šuniukai irgi neturėjo kilmės dokumentų, jie buvo registruojami vietiniuose klubuose. Nepaisant to, australai įsteigė Australijos Džeko Raselo terjerų klubą, patvirtino veislės standartą bei atliko selekciją - atskyrė ilgakojus ir trumpakojus šunis, bei veisė juos atskirai. Trumpakojų JRT veisimui buvo naudojami ir vietinių terjerų kraujai, todėl Australijoje išveisti JRT įgavo savitą tipą bei skyrėsi nuo „europietiškųjų“. Jie buvo kresnesni, stambesnių kaulų ir galvos, trumpesnio snukio bei paprastai turėjo šiukštų poilgį kailį. Į Europą iš Australijos trumpakojų JRT pirmiausia buvo užvežta į Olandiją bei Airiją, čia ir pradėtas rimtesnis, kryptingas dar nepripažinto tipo veisimas, prisilaikant australų suformuoto JRT standarto. Kurį laiką jo nepripažino nei FCI, nei kitos didžiosios kinologų organizacijos, juolab JRTCGB, kuris net panaikino savo klubo filialus tose šalyse - rūpinosi veislės autentika, o pats pastorius Raselas trumpakojų šunų neveisė. Po australų pirmieji „trumpukus“ pripažino airių kinologai (IKC), ir būtent jie pateikė australų sukurtą veislės standartą tarptautiniam pripažinimui.

Galutinai veislės atsiskyrė 2001 m. spalio 21 dieną, kai įsigaliojo atskiri standartai dviems vieną istoriją turinčioms veislėms –

Parson Russell terrier

(Pastoriaus Raselo terjeras, ūgis – 30-39 cm, kompaktiško formato, FCI stand. Nr. 339) ir

Jack Russell terrier

(Džeko Raselo terjeras, ūgis – 25-30 cm, ištempto formato, FCI stand. Nr. 345). Taigi „trumpakojų“ JRT ir „ilgakojų“ PRT standartus skiria ūgis, galūnių ilgis, kūno proporcijos bei šiek tiek kitokia galva. Visa kita – kailio tipų ir spalvų įvairovė, charakteris - yra vienodi.

Bendrinėje kalboje abu tipai vis dar vadinami vienu – Jack Russell – vardu. Todėl kiek keista, kodėl FCI naujesnei veislei, trumpakojams, suteikė originalujį Jack Russell Terrier vardą, nors šiuo pavadinimu jau 150 metų buvo žinomi kompaktiškų proporcijų šunys, turintys palyginti ilgas kojas. Tos pačios veislės priedėlis „Parson“ panaudotas tik 1990 metais. Dabar šis pavadinimų dubliavimasis kelia painiavą. Žmonės, kol neįsigilina į veislės specifiką, nemato skirtumo tarp tipų, o informacijos šaltiniai neatnaujinami. Pasigirsta ketinimų trumpakojams suteikti „Australian Jack Russell terrier” vardą, bet turbūt tai bus dar negreit...

Todėl prieš įsigyjant šunelį, jei jus domina konkretus tipas, pasidomėkit šuniukų tėvų ūgiu, atkreipkit dėmesį į proporcijas bei panagrinėkit šuniuko kilmės medį – iš kokių šunų jis kilęs. Tai ypač svarbu, jei ieškote būtent trumpakojo šuniuko. Atkreipkite dėmėsį į jo kilmės dokumentus, nes neretai jie būna „tušti“ ar „nepilni“ – t.y žinomi vos keli protėviai. Normaliuose šuniuko kilmės dokumentuose turėtų būti 3 kartos. Be to, trumpakojis šuniukas BŪTINAI turi turėti FCI ar UKC, AKC, KC išduotus eksportinius kilmės dokumentus, nes kitaip kils keblumų jį registruoti ir dalyvauti šunų parodose. Įvairiose buvusių NVS, Europos šalyse ir JAV veikia nemažai alternatyvių kinologinių organizacijų, tačiau daugelio jų išduoti kilmės dokumentai yra oficialiai nepripažįstami ir niekiniai. Pirkdami šunelį iš vis be kilmės dokumentų ar iš nepatikimų klubų, gyvūnėlių parduotuvių, labai rizikuojate įsigyti tiesiog mišrūną, panašų į JRT. Norėdami auginti iš tiesų šios veislės šunį, o ne jos parodiją, apžiūrėkite norimo įsigyti šuniuko tėvus - ar nėra nukrypimų nuo FCI standarto, nes labai dažnai trumpakojai turi ydų. Visgi veislė labai jauna ir realiai dar tik formavimosi stadijoje. Deja, visus standarto punktus atitinkantį trumpakojį įsigyti gana sunku ir brangu, nors užsienyje tai viena populiariausių šunų veislių. Geriausi trumpakojų JRT veislynai šiai dienai randasi Australijoje, Naujojoje Zelandojoje, Olandijoje, Suomijoje, iš čia kilę šuniukai su pilna kilme vertinami labiausiai.

Charakteris, specifika, sveikata

Abiejų tipų Džeko Raselo terjerai kupini nesibaigiančios energijos ir judrumo, yra labai protingi ir sumanūs, pasižymi karštu temperamentu, atkakliu ir nepriklausomu charakteriu. PJRT - šuo su humoro jausmu. Žmones stebina jų sugebėjimas aukštai šokinėti, gaudyti skraidančias lėkštes, ar žaibo greičiu vytis kamuolį ar pagaliuką. Tai yra dėka stipraus medžioklinio instinkto, kuris verčia juos nuolat kažką gaudyt, medžiot, persekiot. Dėl to jų niekada negalima paleisti iš akiračio.

Elgesys. Šios veislės šunys nuo daugelio kitų skiriasi pastoviu elgesiu, mažiau loja, yra švelnesni ir meilūs žmogui. Bet jie - tikri avantiūristai, nuolat ieškantys vis naujų nuotykių. PJRT mėgsta šeimos draugiją, bet nepamirškite apie būtinybę pajudėti ir kažkokios veiklos suradimą savo augintiniui. Tai nedideli, raumeningi, bet sausi, lankstūs ir judrūs šuniukai su didelio šuns širdimi, drąsa ir protu. Dėl nedidėlio ūgio jį patogu laikyti tiek bute, tiek priemiestyje, tiek pasiimti su savimi į bet kokią kelionę ar iškylą gamtoje. PJRT visuomet pasiruošę veiklai, yra supratingi ir linksmi kompanionai, savo ekscentrišku būdu priverčiantys įsimylėti į juos bei likti neabejingais visus aplinkinius. Kaip ir dauguma terjerų, PJRT kiek užsispyrę, visada siekia savo tikslo, bet šeimininkas jiems išlieka didelis autoritetas.

Vaikai. Vyresniems vaikams (nuo 6 m.) ar šiaip žmonėms mėgstantiems aktyvų gyvenimo būdą - tai puikus, supratingas ir nenuilstantis kompanionas. Vaikai mėgsta šios veislės šunis, nes jie labai draugiški, judrūs ir visada pasiruošę žaidimams. Tai tikriausiai viena žaismingiausių veislių. Bet vėlgi – tai ne žaisliukas! Jaunesnius nei 6 metų vaikus palikti vienus be priežiūros su terjerais nerekomenduojama! Nors jie gana kantrūs, ir neturi agresijos žmogui, bet ilgainiui tampomi už ausų, uodegų ar kentėdami nuo kitų grubių mažiems vaikams būdingų „tyrinėjimo“ procedūrų – kaip ir dauguma mažų šunų, gali gintis. Tiesiog tokį elgesį jie priima kaip pavojų savo gyvybei, todėl nuo nemalonių pojūčių stengiasi išsisukti visais įmanomais būdais. Be to, savo judrumu, šokinėjimu gali išversti mažylį iš kojų, o šis – krisdamas susižeisti. Ir žinoma, daug ašarų praliejama, nes tiek šuniui, tiek mažam vaikui reikalingi tie patys žaislai, o po šuns „pažaidimo“ jie neretai būna tiesiog sugraužti... Todėl suaugęs žmogus visuomet turi būti šalia, kad padėtų išvengti galimų konfliktų, bei mokintų tinkamo elgesio abu – tiek vaiką, tiek šunį. Jie šauniai sutaria su gerai besielgiančiais vaikais, daugybė jaunų šeimų augina PJRT, bet jei jūsų vaikui yra leidžiama viskas, atsisakykite minties įsigyti terjerą.

Dresūra. Jeigu dirbate po 10 valandų per parą ir šuniui galite skirti tik pusvalandį, taip pat pamirškite svajones apie „džeką“. Jiems reikalingi nemaži fiziniai krūviai, ilgesni pasivaikščiojimai, kad galėtų išlieti energiją ir taisyklingai vystytis. Tam puikiai tinka ir agility - sportas su šunimis (čia Parsonai – viena populiariausių veislių). PJRT puikiai pasiduoda dresūrai - ne veltui juos dažnai galima išvysti vaidinant reklamose, kino filmuose ar parodomosiose dresūros programose. Bet reikia pažymėti, kad dirbant su jais reikia tikrai daug kantrybės ir atkaklumo. Jie lengvai supranta ko iš jų norima, bet va kaip tai užtvirtinti – šeimininko sugebėjimų išbandymas... Griežta dresūra ar muštras jiems netinka - norimo rezultato pasieksite tik tarpusavio supratimu ir žaidimo forma. Jei terjeras tą dieną nebus nusiteikęs mokytis – galite net nevargti, rezultate tik susigadinsite nuotaiką ir vis tiek nieko nepasieksite. Nenusiminkite, nes mokosi jie noriai ir tikrai turi tam gabumų. Jų neišmokysi tiksliai kaip laikrodis vykdyti komandų (tam labiau tinka tarnybinės veislės), beatodairiško paklusnumo, greičiau jie linkę improvizuoti ir vykdyti komandas tik jiems būdingu stiliumi - su humoru. Mušamas terjeras gali tapti agresyvus arba pernelyg bailus. Tiesiog jiems reikalinga disciplina ir atitinkamas tonas, primenantis kas galima, o kas – ne. Neauklėjamas PJRT gali būti tikras chuliganas.

Charakteris. PJRT labai prisiriša prie žmonių ir juos nuoširdžiai myli mokėdamas ir prajuokinti, ir prisimeilinti, ir nustebinti savo vis naujais sugebėjimais. Jei jums šlykštūs “šlapieji” šuniški bučiniai – atsisakykite idėjos laikyti PJRT, nes šis lipšnus padaras niekada nepraleis progos nulaižyti jus ar svečius nuo galvos iki kojų. Mylimą šeiminką jis pasiryžęs lydėti visur ir visada, jei būtų galimybė, jis sekiotų paskui kaip šešėlis...Žmogaus kompaniją jis vertina labiau negu šunų, bet šeimoje visgi mėgsta išsirinkti vieną autoritetą ir griežtai laikosi hierachijos laiptų. Savo būdu jie linkę dominuoti visur, todėl nuolat tikrina savo galimybių ribą ir vis bando tapti lyderiais šeimoje ir tarp gentainių. Nenusileiskite, nes vieną dieną pajausite, kad šis mažas gudruolis jau valdo situaciją! Nepaisant to, jų charakteris iš ties nepakartojamas ir pavergiantis, tik tiek, kad šis šuo privalo būti mokomas „etiketo“ taisyklių nuo mažens be išimčių ir vyresniame amžiuje – t.y mokymasis ir tobulėjimas vyksta nuolat. Tokios „proto mankštos“ tiek suartina šunį ir šeimininką, tiek daro šį šunį patrauklų aplinkiniams.

Kaip bet kuris terjeras, kartais mėgsta pasipešti - dėl konkurencijos, noro dominuoti, pavydo, saugodamas teritoriją arba žaisliuką. Nuo mažens bendraudami su įvairiais šunimis „džekai“ užauga draugiškesni ir žaisdami nuvaro nuo kojų stambesnius kompanionus.

Medžioklinis instinktas. Ne bėda, jei jūs nemedžiojate, bet privalote suvokti, kad vaikytis katiną kieme arba kiškį laukuose, pakelti balandį į orą – verčia jo prigimtis... Medžioklės instinktas verčia šį mažą šunelį nuolat veikti! Vaikštinėjant netoli judrių kelių, būtina nepamiršti prisirišti augintinio – besivydamas „grobį“, pamiršta atsargumą. O jei namuose turite kitokių smulkių gyvūnų, gali pradėti juos medžioti. Supažindinus juos nuo mažumės, įmanoma auginti drauge, bet palikti be priežiūros griežtai nerekomenduojama. Jei namuose jau yra katinas, mažas šuniukas susigyvens, bet suaugusiam šuniui į namus atnešti kačiuką – tabu!

Sveikata. Pastoriaus Džeko Raselo terjerai laikomi viena sveikiausių šunų veislių, nes veisant labai ilgai laikytasi itin griežtų sveikatos reikalavimų – buvo tikrinama klausa, regėjimas, sąnarių būklė ir psichika. Iš jų rimčiausios genetinė liga – labai retai, bet pasitaikantis kurtumas arba dalinis kurtumas, todėl nerizikuokite pirkti šunelį iš nepažistamų rankų ar nepatikimų veisėjų. Praėję sveikatos patikrą ir turintys menkiausių sveikatos sutrikimų atsakingų veisėjų šuniukai buvo nebeveisiami ir sterilizuojami. Ilgą laiką šie terjerai gyveno tiesiog tvartuose, fermose, dirbdavo sunkiomis sąlygomis medžioklėse, kur patirdavo didelius fizinius krūvius, todėl išlikdavo tik stipriausi ir atspariausi šunys. Dabar, nebelikus natūralios atrankos, ir ne visuose klubuose reikalaujant tokios griežtos sveikatos kontrolės, kiek padaugėjo nerimtų susirgimų, bet šių šunų jokiu būdu nebutų galima priskirti prie probleminių. Kaip baltakailiai (tas pats kaip žmonėse – baltaodžiai), gali būti jautresnės odos, linkę į alergijas, bėrimus ar virškinimo sutrikimus. Paprastai šios problemos išprendžiamos tinkamai parinkus ar pakeitus kokybišką ėdalą.

Priežiūra. PJRT nebūtina ypatinga priežiūra, dietų laikymasis, tereikia laiku paskiepyti bei tinkamai maitinti. Visų tipų kailio priežiūra nesudėtinga. Kadangi tai neišrankus ir ištvermingas šuo, nuo mažens pripratinus ir įrengus tinkamą voljerą su šilta būda, galima laikyti netgi lauke. Be abejo, gyvendamas namuose, šis augintinis atneš daugiau džiaugsmo.

Parodos. Pastoriaus Džeko Raselo terjerų mylėtojai nesiūlo įsigyti šio šuns svajojantiems vien apie parodinę šlovę.. Daugelis mano, kad veislinis ir kilmingas gali būti tik išoriškai išskirtinis šuo, todėl vargu ar kada šiam prasčiokiškos išvaizdos terjerui pavyks iškovoti „Best in Show“ titulą viename ringe su išpuoselėtomis dekoratyvinėmis veislėmis arba gracingais kurtais. Gal šiems terjerams ir trūksta išskirtinio grožio, bet jų charakteris nesulyginamas su jokia kita šunų veisle. Ir čia taip norisi priminti posakį - svarbu ne išorė, o vidus!

Taigi, jeigu jūs esate energingas, turintis humoro jausmą, nesate nervingas, mėgstate pasivaikščiojimus gamtoje ar sportą ir priimate PJRT toks koks yra - galite rinktis PJRT ir mėgautis jo puikia kompanija bei džiaugsmu, kurį jis tikrai suteiks. Tai šuo ne kiekvienam, bet jis iš tiesų nepakartojamas. Ir kas jau atidžiau susipažino su šia veisle, niekada nesumaišys jos su jokia kita, kurio tipo Raselo terjeras bebūtų...

Vertingos nuorodos:

Inesa Tamošaitienė
Veislynas ULTRA
Tel.: +370 633 12334, +370 686 75024
e-mail: info@parson-jack-russell.lt